Skruzdės yra tokios stiprios, kad gali panešti 7 kartus daugiau maisto nei sveria pačios. Be to, jos kuria ypač sudėtingas kolonijas, padalintas į socialines kastas, kuriose kiekvienai skruzdei yra priskirta ypatinga rolė.
Vienok, skruzdės kelia ne tik entomologų susidomėjimą. Pastaruoju metu į jas dėmesį atkreipė programuotojai: jiems tapo įdomu kaip skruzdės randa trumpiausią kelią prie maisto. Kiekviena skruzdė kolonijoje turi nuosavą veiksmų programą, ir, nežiūrint į tai, skruzdžių grupės yra labai organizuotos. Labiausiai tai pastebima analizuojant kaip skruzdės ieško maisto ir grįžta atgal į skruzdėlyną.
Skruzdės randa trumpiausius kelius iki maisto
Skruzdės veda ir palaiko specialią liniją, vedančią prie maisto šaltinio naudodamos specialų cheminį darinį – feromoną, kuriam yra jautrios kitos tos pačios rūšies skruzdės. Judėjimo metu skruzdės ant tako palieka tam tikrą feromono kiekį, todėl kiekviena skruzdė stengiasi judėti tuo pačiu maršrutu. Būtent tokiu būdu skruzdės randa trumpiausią kelią iki maisto. Pirmosios grįžta tos skruzdės, kurios ėjo pačiu trumpiausiu taku, todėl šis takas feromonu pažymimas dukart. Natūralu, kad skruzdės eina stipresnio feromono kvapo vedamos, todėl šis takas turi ir daugiau „naudotojų“. Ir, atitinkamai, šis takas bus vis stipriau žymimas feromonais.
Dėl šios priežasties anksčiau ar vėliau visos skruzdės pasirinks būtent šį taką. O kas atsitiktų, jei skruzdės pradžioje grįžtų ilgesniu keliu, jį stipriai pažymėjusios feromonu? Situacijos kompiuteriu modeliavimas rodo, kad ši problema sprendžiasi, jei feromonas lėtai garuoja. O tai dar labiau sunkina užduotį palaikyti feromono pėdsakus ilgesniame kelyje.
Šio mechanizmo suvokimas mokslininkams leido kurti kompiuterines programas, kurios gali spręsti sudėtingas informacinių technologijų problemas, pavyzdžiui duomenų maršruto keitimas perkrautame kompiuteriniame tinkle.
Skruzdės, gyvenančios Sacharos dykumoje, turi neįtikėtiną savybę rasti kelią namo naudodamos sudėtingiausius matematinius principus, žinomus kaip kreivinis integralas ir horizontalioji projekcija.
Skruzdės bendrauja kvapų ir prisilietimų pagalba
Socialinis skruzdžių elgesys yra vienas sudėtingiausių vabdžių pasaulyje. Tarpusavyje jos bendrauja nuolat liesdamos viena kitą taip perduodamos skruzdėlyno kvapą. Kai kurios skruzdės turi priešiškų polinkių, tarkime, jos turi savybę užkariauti kitų rūšių skruzdžių kolonijas parazitinės motinėlės pagalba taip pavergdamos svetimos kolonijos gyventojus. Svetima motinėlė užpuola ir nužudo kitos rūšies skruzdėlyno motinėlę, po to pasidengia žuvusiosios motinėlės kvapu, todėl skruzdėlyno gyventojai ją priima už savą. Tai atsitinka sekančiu būdu: motinėlė savo kūnu prisiglaudžia prie žuvusiosios skruzdės žaizdų. Po to ji deda kiaušinėlius, kuriais rūpinasi senieji kolonijos gyventojai. Laikui bėgant naujųjų kolonijos gyventojų bus vis daugiau ir daugiau, senuosius kolonijos kolonijos gyventojus naujosios skruzdės padaro savo vergais, jie tokiais liks visą gyvenimą! Nekokia situacija, ar ne?
Visos skruzdės turi išskritinius išvaizdos bruožus. Jos turi 2 grupes žandikaulių: vidinius ir išorinius. Išoriniai naudojami įvairių daiktų pernešimui ir kasimui, o vidiniai – maisto gromuliavimui (malimui). Kai kurios skruzdės sugeba pakelti maistą (lapus, grūdus ar kitus vabzdžius) sveriančių iki 7 kartų daugiau už jas pačias.
Visos skruzdės vaidina labai svarbų vaidmenį visoje ekosistemoje. Pirmiausia, skruzdės maitinasi gyvūnais (tiesa, daugiausia kritusiais, nes zuikio jos nepagaus), augalais ir kone visų rūšių sėklomis. Didelė dalis skruzdžių gyvena žemėje, nors kai kurios rūšys, pavyzdžiui skruzdės-medgraužės gyvena medyje, nors medienos ir nevalgo.
Skruzdės – patyrę medžiotojai ir nuolat ieško kitų maisto, kolonijų ar vergų. Jos sugeba surengti organizuotą ataką prieš kitą koloniją (!) ir greitai ginti savo skruzdėlynus nuo užpuolikų.
Skruzdės bendradarbiauja su kitais vabzdžiais
Kai kurios skruzdės įsitraukia į abipusiai naudingus (simbiotinius) santykius su kitais vabzdžiais ar, kai kuriais atvejais, netgi grybais. Vieną ryškiausių pavzdžių galime matyti skruzdžių santykiuose su augaliniais amarais. Šie vabzdžiai, čiulpiantys sultis, gamina saldų, lipnų skystį, žinomą kaip medaus rasa, ypač stipriai pritraukiantį skruzdes, joms tai – nuolatinis maisto šaltinis.
Tokio bendradarbiavimo pavyzdžiu ryšys tarp kukurūzinių skruzdžių ir kukurūzinio šakninio amaro. Tikėtina, tam, kad užtikrintų jog skruzdės žiemą turės medaus rasos atsargų, jos amarų priešus laiko per saugų atstumą ir žiemą saugo jų kiaušinėlius. Kalbant apie kukurūzinius šakninius amarus, kukurūzinės skruzdėlės rudenį surenka jų kiaušinėlius, per žiemą prižiūri, o pavasarį lervutes išneša prie šaknų ir žolės, kur jos randa maisto. Iš šitų jaunų lėliukių išauga besparnės patelės, vadinamos šeimų mamos. Jos sugeba daugintis be poravimosi. Šios mamos išaugina dvi ar tris kartas, po to skruzdės grįžta ir perneša jas ant jaunų kukurūzų šaknų, kur amarai išaugina sekančias 10-20 kolonijų.
Tokiu būdu, amarai, skruzdžių globojami ir popinami tarpte tarpsta. Skruzdės, tuo tarpu, gauna geltonai-oranžinius amarų kakučius. Vienok, būtent skruzdės, o ne amarai valdo šį ryšį. Įrodymu tam pasitarnautų toks faktas: kartas nuo karto sparnuota amaro patelė išsirita ir bando perskristi ant kito augalo, toliau nuo skruzdžių. Būtent tuo momentu, skruzdės pagauna amarą ir perneša ją atgal prie savo skruzdėlyno.
Logika prieštarauja evoliuciniam skruzdžių elgesiui
Ypač sudėtinga socialinė skruzdžių struktūra, vystymosi stadijos, navigaciniai sugebėjimai ir nuovokumas, leidžiantis skruzdėms „auklėti“ amarus – visa tai skambėtų pernelyg gerai, kad būtų evoliucijos rezultatas. Teiginys, kad skruzdės šį etapą pasiekė evoliucijos keliu arba prieštarauja logikai ir sveikam protui, arba rodo, kad mes dar daug ko nežinome apie evoliucijos principus.
Suakmenėjusios skruzdės buvo skruzdėmis ir jokios evoliucijos neįvyko!
Kada gi, evoliucionistų nuomone, evoliucionavo skruzdės? Enciklopedija Britannica rašo, kad tarp entomologų vyrauja kelios nuomonės dėl to kada skruzdės tapo skruzdėmis (čia kalbame apie Hymenoptera atstovus, skaityti Evolution skiltį; nepamirškit, kad čia kalbama apie vabzdžių būrį, o jam priklauso ir bitės, ir širšės, ir skruzdės; be to, skruzdės dauginimosi metu irgi turi sparnus). Kai kurie jų teigia, kad tai atsitiko prieš 252 milijonus metų (maždaug tuo metu, kai atsirado pirmieji drugeliai, musės ir kandys. Kiti mokslininkai, tuo tarpu, teigia, kad tai atsitiko prieš 150 milijonų metų. Na, 75 milijonai metų šen, ten, skruzdėms vis vien..
Toje pačioje enciklopedijoje randame, kad žinoma daug suakmenėjusių skruzdžių, priskirtinų ankstyvąjam Kainozojaus eros periodui (prieš 60 milijonų metų), kai įvyko tikslus pasidalinimas į patinus, pateles ir darbininkus. Kai kurios suakmenėjusios skruzdės yra tiek panašios į dabar egzistuojančias rūšis, kad jas ir priskiria tai pačiai rūšiai! Iš tikro tai reiškia, kad suakmenėjusios skruzdės buvo skruzdėmis ir jokios evoliucijos neįvyko. 😀
Straipsnis verstas iš origins.org.ua.