10 įdomių faktų apie skruzdes

  1. Pasaulyje iš viso priskaičiuojama apie 12 000 skruzdžių rūšių. Šis skaičius varijuoja nuo skruzdžių, kurias galite rasti marširuojančias per jūsų pikniko pievelę, skruzdžių, statančių požemines tvirtoves ir baigiant skraidančiomis skruzdėmis!
  2. Skruzdėlė-kulka laikoma turinčia patį skaudžiausią įkandimą pasaulyje – iš čia kyla ir jos pavadinimas, nes skausmas – tarsi į jus kas nors būtų iššovęs…
  3. Ugninės skruzdėlės kiekvienais metais padaro žalos už 3 milijardus eurų. Amerikos žemyne paplitusios ugninės skruzdėlės neatrodo grėsmingai, tačiau šie mažučiai padarėliai ypač stipriai kanda. Jų įkandimas netgi turi medicininį terminą „ugninės skruzdės įkandimas“, o gyvūnams ir žmonėms sukeltai žalai kompensuoti kiekvienais metais skiriama milijonai dolerių.
  4. Skruzdės yra vieni ilgiausiai gyvenančių vabzdžių. Skirtingai nei kai kurie vabzdžiai, gyvenantys kelias dienas ar netgi valandas, kai kurių rūšių atstovai gyvena gerokai ilgiau: Pogonomyrmex Owyheei (vakarinė derliaus skruzdė; western harvester ant) motinėlė gali gyventi 30 metų!
  5. Skruzdės yra vieni iš stipriausių gyvūnų pasaulyje. Priklausomai nuo rūšies, skruzdė gali pakelti iki 50 kartų už save didesnį svorį, o dirbdamos grupėje jos pajudina dar didesnius daiktus.
  6. Be kitų faktų, jos yra žinomos kaip vienos greičiausius judesius atliekančių vabzdžių. Tiksliau, tam tikros jų rūšys: žandikaulio-spąstų skruzdė (snap jaw ant) ar skruzdė-drakula. Jos sugeba sučiaupti žandikaulius 220 km/h per valandą greičiu.
  7. Skruzdės randamos visur, išskyrus Antarktidą. Ironiška, ypač, jei atkreipi dėmesį į žemyno pavadinimą (ant – skruzdė (angl.), Antarktida.
  8. Skruzdės yra socialiniai kolonijose gyvenantys gyvūnai. Kolonija, dar vadinama formikarijumi, susidaro iš vienos ar daugiau kiaušinėlius dedančių motinėlių ir didelio kiekio „darbininkių“ patelių, kurios įsikuria, stato ir prižiūri lizdą,rūpinasi maistu ir rūpinasi jaunėliais. Skruzdžių patinai turi sparnus ir jų vienintelė funkcija – poruotis su motinėle.
  9. Skruzdės neturi ausų, o kai kurios – ir akių! Skruzdės „klausosi“ jausdamos vibracijas iš aplinkos per savo galūnes. Akių neturinčios skruzdės, tarkime vairuotojų skruzdėlės (taip, driver ants) komunikuoja tarpusavyje antenų pagalba. Be to, jos gali siųsti cheminius signalus (feromonus) taip perduodamos informaciją kitoms skruzdėms. Signalai siunčiami, kai netoli yra pavojus, reikia palikti ženklus apie netoliese esantį maistą ar patikti draugui – tam tikras meilės gėrimas.
  10. Didžiausias pasaulyje rastas skruzdžių lizdas yra 6000 kilometrų ilgio. Jis rastas Europoje, kur gigantišką koloniją sudarė 33 Argentininių skruzdžių gentys, susijungusios į vieną super koloniją, su milijonais lizdų ir milijardais darbuotojų. Čia galite paskaityti straipsnį apie 5 didžiausias pasaulyje skruzdžių kolonijas.

Skruzdžių išskirtinumas ir evoliucija: buvo ji ar ne?

Skruzdės yra tokios stiprios, kad gali panešti 7 kartus daugiau maisto nei sveria pačios. Be to, jos kuria ypač sudėtingas kolonijas, padalintas į socialines kastas, kuriose kiekvienai skruzdei yra priskirta ypatinga rolė.

Vienok, skruzdės kelia ne tik entomologų susidomėjimą. Pastaruoju metu į jas dėmesį atkreipė programuotojai: jiems tapo įdomu kaip skruzdės randa trumpiausią kelią prie maisto. Kiekviena skruzdė kolonijoje turi nuosavą veiksmų programą, ir, nežiūrint į tai, skruzdžių grupės yra labai organizuotos. Labiausiai tai pastebima analizuojant kaip skruzdės ieško maisto ir grįžta atgal į skruzdėlyną.

Skruzdės randa trumpiausius kelius iki maisto

Skruzdės veda ir palaiko specialią liniją, vedančią prie maisto šaltinio naudodamos specialų cheminį darinį – feromoną, kuriam yra jautrios kitos tos pačios rūšies skruzdės. Judėjimo metu skruzdės ant tako palieka tam tikrą feromono kiekį, todėl kiekviena skruzdė stengiasi judėti tuo pačiu maršrutu. Būtent tokiu būdu skruzdės randa trumpiausią kelią iki maisto. Pirmosios grįžta tos skruzdės, kurios ėjo pačiu trumpiausiu taku, todėl šis takas feromonu pažymimas dukart. Natūralu, kad skruzdės eina stipresnio feromono kvapo vedamos, todėl šis takas turi ir daugiau „naudotojų“. Ir, atitinkamai, šis takas bus vis stipriau žymimas feromonais.

Dėl šios priežasties anksčiau ar vėliau visos skruzdės pasirinks būtent šį taką. O kas atsitiktų, jei skruzdės pradžioje grįžtų ilgesniu keliu, jį stipriai pažymėjusios feromonu? Situacijos kompiuteriu modeliavimas rodo, kad ši problema sprendžiasi, jei feromonas lėtai garuoja. O tai dar labiau sunkina užduotį palaikyti feromono pėdsakus ilgesniame kelyje.

Šio mechanizmo suvokimas mokslininkams leido kurti kompiuterines programas, kurios gali spręsti sudėtingas informacinių technologijų problemas, pavyzdžiui duomenų maršruto keitimas perkrautame kompiuteriniame tinkle.

Skruzdės, gyvenančios Sacharos dykumoje, turi neįtikėtiną savybę rasti kelią namo naudodamos sudėtingiausius matematinius principus, žinomus kaip kreivinis integralas ir horizontalioji projekcija.

Skruzdės bendrauja kvapų ir prisilietimų pagalba

Socialinis skruzdžių elgesys yra vienas sudėtingiausių vabdžių pasaulyje. Tarpusavyje jos bendrauja nuolat liesdamos viena kitą taip perduodamos skruzdėlyno kvapą. Kai kurios skruzdės turi priešiškų polinkių, tarkime, jos turi savybę užkariauti kitų rūšių skruzdžių kolonijas parazitinės motinėlės pagalba taip pavergdamos svetimos kolonijos gyventojus. Svetima motinėlė užpuola ir nužudo kitos rūšies skruzdėlyno motinėlę, po to pasidengia žuvusiosios motinėlės kvapu, todėl skruzdėlyno gyventojai ją priima už savą. Tai atsitinka sekančiu būdu: motinėlė savo kūnu prisiglaudžia prie žuvusiosios skruzdės žaizdų. Po to ji deda kiaušinėlius, kuriais rūpinasi senieji kolonijos gyventojai. Laikui bėgant naujųjų kolonijos gyventojų bus vis daugiau ir daugiau, senuosius kolonijos kolonijos gyventojus naujosios skruzdės padaro savo vergais, jie tokiais liks visą gyvenimą! Nekokia situacija, ar ne?

Visos skruzdės turi išskritinius išvaizdos bruožus. Jos turi 2 grupes žandikaulių: vidinius ir išorinius. Išoriniai naudojami įvairių daiktų pernešimui ir kasimui, o vidiniai – maisto gromuliavimui (malimui). Kai kurios skruzdės sugeba pakelti maistą (lapus, grūdus ar kitus vabzdžius) sveriančių iki 7 kartų daugiau už jas pačias.

Visos skruzdės vaidina labai svarbų vaidmenį visoje ekosistemoje. Pirmiausia, skruzdės maitinasi gyvūnais (tiesa, daugiausia kritusiais, nes zuikio jos nepagaus), augalais ir kone visų rūšių sėklomis. Didelė dalis skruzdžių gyvena žemėje, nors kai kurios rūšys, pavyzdžiui skruzdės-medgraužės gyvena medyje, nors medienos ir nevalgo.

Skruzdės – patyrę medžiotojai ir nuolat ieško kitų maisto, kolonijų ar vergų. Jos sugeba surengti organizuotą ataką prieš kitą koloniją (!) ir greitai ginti savo skruzdėlynus nuo užpuolikų.

Skruzdės bendradarbiauja su kitais vabzdžiais

Kai kurios skruzdės įsitraukia į abipusiai naudingus (simbiotinius) santykius su kitais vabzdžiais ar, kai kuriais atvejais, netgi grybais. Vieną ryškiausių pavzdžių galime matyti skruzdžių santykiuose su augaliniais amarais. Šie vabzdžiai, čiulpiantys sultis, gamina saldų, lipnų skystį, žinomą kaip medaus rasa, ypač stipriai pritraukiantį skruzdes, joms tai – nuolatinis maisto šaltinis.

Tokio bendradarbiavimo pavyzdžiu ryšys tarp kukurūzinių skruzdžių ir kukurūzinio šakninio amaro. Tikėtina, tam, kad užtikrintų jog skruzdės žiemą turės medaus rasos atsargų, jos amarų priešus laiko per saugų atstumą ir žiemą saugo jų kiaušinėlius. Kalbant apie kukurūzinius šakninius amarus, kukurūzinės skruzdėlės rudenį surenka jų kiaušinėlius, per žiemą prižiūri, o pavasarį lervutes išneša prie šaknų ir žolės, kur jos randa maisto. Iš šitų jaunų lėliukių išauga besparnės patelės, vadinamos šeimų mamos. Jos sugeba daugintis be poravimosi. Šios mamos išaugina dvi ar tris kartas, po to skruzdės grįžta ir perneša jas ant jaunų kukurūzų šaknų, kur amarai išaugina sekančias 10-20 kolonijų.

Tokiu būdu, amarai, skruzdžių globojami ir popinami tarpte tarpsta. Skruzdės, tuo tarpu, gauna geltonai-oranžinius amarų kakučius. Vienok, būtent skruzdės, o ne amarai valdo šį ryšį. Įrodymu tam pasitarnautų toks faktas: kartas nuo karto sparnuota amaro patelė išsirita ir bando perskristi ant kito augalo, toliau nuo skruzdžių. Būtent tuo momentu, skruzdės pagauna amarą ir perneša ją atgal prie savo skruzdėlyno.

Logika prieštarauja evoliuciniam skruzdžių elgesiui

Ypač sudėtinga socialinė skruzdžių struktūra, vystymosi stadijos, navigaciniai sugebėjimai ir nuovokumas, leidžiantis skruzdėms „auklėti“ amarus – visa tai skambėtų pernelyg gerai, kad būtų evoliucijos rezultatas. Teiginys, kad skruzdės šį etapą pasiekė evoliucijos keliu arba prieštarauja logikai ir sveikam protui, arba rodo, kad mes dar daug ko nežinome apie evoliucijos principus.

Suakmenėjusios skruzdės buvo skruzdėmis ir jokios evoliucijos neįvyko!

Kada gi, evoliucionistų nuomone, evoliucionavo skruzdės? Enciklopedija Britannica rašo, kad tarp entomologų vyrauja kelios nuomonės dėl to kada skruzdės tapo skruzdėmis (čia kalbame apie Hymenoptera atstovus, skaityti Evolution skiltį; nepamirškit, kad čia kalbama apie vabzdžių būrį, o jam priklauso ir bitės, ir širšės, ir skruzdės; be to, skruzdės dauginimosi metu irgi turi sparnus). Kai kurie jų teigia, kad tai atsitiko prieš 252 milijonus metų (maždaug tuo metu, kai atsirado pirmieji drugeliai, musės ir kandys. Kiti mokslininkai, tuo tarpu, teigia, kad tai atsitiko prieš 150 milijonų metų. Na, 75 milijonai metų šen, ten, skruzdėms vis vien..

Toje pačioje enciklopedijoje randame, kad žinoma daug suakmenėjusių skruzdžių, priskirtinų ankstyvąjam Kainozojaus eros periodui (prieš 60 milijonų metų), kai įvyko tikslus pasidalinimas į patinus, pateles ir darbininkus. Kai kurios suakmenėjusios skruzdės yra tiek panašios į dabar egzistuojančias rūšis, kad jas ir priskiria tai pačiai rūšiai! Iš tikro tai reiškia, kad suakmenėjusios skruzdės buvo skruzdėmis ir jokios evoliucijos neįvyko. 😀

Straipsnis verstas iš origins.org.ua.

Kodėl turėti skruzdes yra įdomu ir kam tau ta skruzdžių ferma?

Skruzdės – tai socialiniai vabzdžiai, su ypač griežta struktūra, kur visuomenė padalinta į darbininkus, pateles (motinėles) ir kareivius. Jei šie vabzdžiai būtų bent kiek protingesni, jie galėtų visą planetą pajungti savo poreikiams. Ačiū dievui, evoliucija pasisuko kita linkme ir mes, kaip žmonės, tuo labai džiaugiamės. Kitu atveju mes vis dar gyventume olose slėpdamiesi nuo didžiulių skruzdžių, kurios tik ir nori tave nusitempti į savo lizdą. Jei šią fantaziją įsivaizduotume kaip realybę ir pridėtume savo turimas žinas apie skruzdes, gautume visiškai apokaliptinį variantą. Skruzdžių pasaulis labai keistas. Tarkime, yra toks reiškinys, kaip „Mirties spiralė“, jis atrodo ir velniškai kraupiai, ir nuostabiai. Iki galo nėra aišku, kodėl skruzdės renkasi į grupes, o paskui pradeda bėgti uždaru ratu, į savo „ritualą“ įtraukdamos vis daugiau ir daugiau skruzdžių. „Spiralės“ problema tame, kad ji baigiasi tik mirtimi – skruzdės bėga ir bėga, bėga ir bėga, o paskui krenta ištiktos mirties. Tokie skruzdžių ratai gali sudaryti didžiulius darinius.

Pavyzdžiui, 1921 metais amerikiečių keliautojas Wiljamas Bibas Gajanoje stebėjo mirties spiralę, kurios ilgis buvo apytikriai 365 metrai. Žygiavimas ratu tęsėsi 2 paras, kol nedidelė narsuolių grupė neatsiskyrė nuo pagrindinės grupės, taip išgelbėdama savo šeimos likučius. Kai kuriais atžvilgiais skruzdės labai panašios į žmones, nemanai?

Skruzdės žodis „zombis“ – tai ne siaubo filmų scenaristų, liaudies folkloro ar rašytojų išsigalvojimas, o realybė. Be to, yra 2 būdai, kuriais skruzdė iš paprastos virsta skruzde-zombiu. Vienu atveju, tai skruzdes kontroliuoja karstinės musės (lot. Phoridae), kurios skruzdę dar esant lervos būsenos nukreipia į drėgną vietą. Karstinės musės išsirita iš skruzdės galvos – va tau ir tikriausias siaubo filmas (beje, šias lervas naudoja kovai prieš ugnines skruzdes).

Bet yra įdomesnis atvejis, kai skruzdę valdo grybas. Grybo pažeistos skruzdės palieka savo brolius ir seses į tampa skruzdėmis-vienišiais, barstančias grybų sėklas (sporas). Jei grybas skruzdės nenužudo, jis ją valdo tol, kol sporos nesubręsta – kur dar tokį bajerį teko girdėti? Akivaizdu, kad aukščiau mes papasakojome kokios skruzdės yra pažeidžiamos. Bet pažiūrėk į save ir savo rūšies atstovus ir suprasi, kad tu esi gerokai labiau pažeidžiamas. Tarkime, tu nesutiksi skruzdžių-alkoholikų ar skruzdžių, turinčių psichologinių problemų. Jų tarpe yra tiksliai pasidalinta atsakomybėmis – tai socialistinis rojus, darantis jas pačiais konkurencingiausiais vabzdžiais. Akivaizdu, kad individualumo pas skruzdes nėra, vienok, joms to individualumo ir nereikia – už viską atsako kolektyvas. Be to, skruzdės yra puikiai sudėtos, jos gali nugalėti grobį gerokai didesnį už jas pačias. Apie skruzdžių jėgą privalu žinoti, o apie skruzdžių silpnybes nežino niekas.

Skruzdžių ferma kaip alternatyva katėms ir šunims (ir kitiems augintiniams)

Jei manai, kad skruzdės – tai nuobodūs sutvėrimai, tu tiesiog nežinai kuo jos užsiima laisvu nuo darbų metu. Reikalas tas, kad pas jas ne per daugiausia laisvo laiko – jos nuolat dirba. Jas galima stebėti ir naktį, ir dieną, ir ryte. Jos stato, bendrauja, kuria ir vysto. Atrodo, kad šie vabzdžiai yra gerokai protingesni už tave. Bet, akivaizdu, jei nori stebėti skruzdžių gyvenimą iš arti, turi būti arba tingine skruzde, arba skruzdžių fermos savininku. Vargu ar tapsi skruzde, tad išeitis kaip ir aiški. Kas tai yra skruzdžių ferma? Tai uždaras skruzdėlynas, kurį galima stebėti iš labai arti. Jie dabar sparčiai populiarėja. Amerikos mokyklose netgi duodamos užduotys – pagaminti skruzdžių fermą. Tiesa, savadarbės fermos yra ypač neilgaamžės, gi tam, kad kolonija vystytųsi reikia sukurti pilnavertę visuomenę, turinčią skruzdėlių, atsakingų už naujų teritorijų vystymą, medžioklę, naujos kartos priežiūrą. Joje turi būti tiksliai apibrėžtos „specialybės“, pasidalinti kastų vaidmenys, kitu atveju skruzdėlynas greitai išmirs. Todėl, jei nori stebėti skruzdžių vyriausybės gyvenimą, tau reikalinga normali skruzdžių ferma.

Tai naujas hobis, dažnai patinkantis ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Pavyzdžiui, labai daug suaugusiųjų stato fermą ant darbo stalo. Pavargai nuo darbų, bet projektą reikia priduoti rytoj? Pažiūrėk į skruzdes, jos suteks jėgų tavo pastangoms. Skruzdės nereiklios, nors joms ir reikia atitinkamos priežiūros (tiesa, su jomis užsiimti reikia mažiau laiko, nei su šunimi). Prie to pačio, skruzdžių kolonija gali gyvuoti 20 metų, tereikia tik tinkamai ja rūpintis. Tiesa, jei nenori skruzdėmis užsiimti pats, nupirk ją savo artimiesiems ar kolegoms. Ji nudžiugins žmones, besidominčius gamta, vabzdžiais, ir, netgi, sociologija (skruzdžių bendruomenė labai primena žmonių).

Ir iš viso, jei jau užsidegei noru užsisakyti fermą, siūlom atkreipti dėmesį į tokius faktorius: skruzdžių rūšį, fermos rūšį, skruzdžių priežiūros taisykles. Papasakosim apie viską smulkiau:

  • Skruzdžių rūšis

Skruzdžių rūšių yra labai daug. Kiekviena rūšis skiriasi nuo kitos išore, įpročiais ir, netgi, visuomenės struktūra. Tarkime, yra skruzdžių rūšių, kurių vengia netgi stambūs grobuonys. O yra skruzdėlių, panašių į geriečius, tyrinėtojus ir iš viso gerus draugus. Yra skruzdžių-keliauninkų, o yra skruzdžių-statybininkų, kurių projektavimo įgūdžiai praverstų ne vienam architektui. Renkantis skruzdžių rūšį reikia įvertinti savo finansines galimybes (Skruzdis.lt kol kas prekiauja tik Messor Structor skruzdėmis). Geresniam supratimui galima pasakyti, kad skruzdėlė-kulka (bullet ant) gali kainuoti ir 1000 €. Taip pat reikia įvertinti savo žinių apie skruzdes bagažą ( o pradėti rekomenduojama nuo paprastesnės priežiūros reikalaujančių skruzdžių – Messor Structor būtent tokios ir yra). Taip pat reikšmės gali turėti ir estetinis momentas – skruzdės skiriasi viena nuo kitos, ir gana ženkliai. Taip pat renkantis skruzdžių rūšį rekomenduojame konsultuotis su žmonėmis, jau turinčiais praktikos šioje srityje. Jau minėtoji Messor Structor rūšis yra labai nereikli priežiūrai. Ateityje (2020 pavasarį) Skruzdis planuoja atsivežti daugiau skruzdžių rūšių).

  • Skruzdžių fermos rūšis

Kaip jau supratai, pirmiausia reikia pradėti nuo skruzdžių rūšies, o tik po to pereiti prie fermos pasirinkimo. Kodėl? Todėl, kad kai kurios skruzdžių rūšys reikalauja atitinkamų gyvenimo sąlygų. Šiuolaikinės skruzdžių fermos yra gaminamos iš lengvos ir tvirtos medžiagos – akrilo (liaud. organinio stiklo). Šios medžiagos dėka galima pagaminti fermą, kuri neturės jokių plyšių, pro kuriuos tavo augintiniai galėtų pabėgti. Visos fermos turi du komponentus: labirintų sistemą ir areną. Pats įdomumas vyksta arenoje – tai vieta, kur skruzdės medžioja arba užsiima tyrinėjimais. Kiekviena ferma turi drėkinimo kameras, kurios padeda palaikyti reikalingą drėgmę fermoje.

  • Skruzdžių priežiūros taisyklės

Čia reikia įsisąmoninti: reikia pasirinkti tokią skruzdžių rūšį, kuri reikalauja minimalios priežiūros. Vienok, net ir mažiausios priežiūros reikalaujančios skruzdės skurs, jei jomis nesirūpinsi – jas gi reikia maitinti, palaikyti reikalingą drėgmės lygį, temperatūrą. Kiekviena skruzdžių rūšis reikalauja ypatingo santykio su jomis, vienok kalbant apie jų priežiūrą yra keletas bendrų rekomendacijų. Pirmiausia, skruzdžių maistas turi būti prisotintas baltymų ir angliavandenių. Baltymai – statybinė medžiaga, augimo ir vystymosi pagrindas ne tik skruzdėms, bet ir visiems gyviems organizmams. Angliavandeniai – energijos šaltinis. Jei angliavandenių yra mažai, tai skruzdės bus labai silpnos. Turint tai omeny, tinkamas skruzdėms maistas būtų sėklos, milčius, džiovintos krevetės. Reikia pažymėti, kad priešingai populiariam mitui ne visos skruzdės valgo sirupą – Messor Structor – taip pat.

Kaip matai, įvairovė skruzdžių pasaulyje ne mažesnė, nei kitų naminių augintinių tarpe. Tačiau šie vabzdžiai negraužia šlepečių, nedergia kilimo, jie nevalgo iš tavo lėkštės ir negalanda nagų į naują sofą. Taip, šie padarėliai toli gražu ne pūkuoti ir minkšti, užtat jie kuria visuomenės prototipą, kurį stebėti įdomiau nei visą žmoniją.

Straipsnis verstas iš brodude.ru.