Kartais mūsų klausia: nuo ko viskas prasidėjo, iš kur ta aistra skruzdėms, kodėl skruzdės, o ne žuvytės ar kačiukai? 
Na, atsakymas yra paprastas ir nesudėtingas. Yra toks rašytojas George R. R. Martinas (čia straipsnis anglų kalba). Jis yra labai produktyvus rašytojas, pradėjęs rašyti ankstyvoje jaunystėje ir rašo iki pat šių dienų. Skiriamasis jo kūrybos bruožas yra tas, kad labai dažnas kūrinys yra laimėjęs fantastų kūrybai skiriamus apdovanojimus. Daug jo kūrinių yra ekranizuota, kūrinio „Ledo ir ugnies giesmė“ pagrindu yra pastatytas serialas „Sostų karai“.
Tai štai, labai seniai, kai dar mažas buvau ir šile ožius ganiau, į rankas papuolė viena
knygelė. Paprasta, nekaltai atrodanti, ji neišsiskyrė iš kitų. Aišku, tas paprastumas buvo apgaulingas. Vienas iš kūrinių taip ir vadinosi – „Smėlio karaliai“. Tai štai, pradedant skaityti tą kūrinį tu nuo pirmųjų sakinių supranti, kad čia geruoju nesibaigs. Ir to nereikia, nes niekas tos geros pabaigos skaitytojui ir nežada, tiesiog pasakoja istoriją kaip moralinės degradacijos laiptais vieną po kito laiptelio galima nulipti žemyn. Tai ir liūdnas, ir baisus, ir įdomus kūrinys. Kas norite bent kiek sužinoti apie ką knyga, paspauskit šitą nuorodą.
Iš tikrųjų, tos knygos mažiems vaikams skaityti negalima, tik 18 sulaukusiems. Na, aš jus perspėjau, dabar galite ir skaityti. Bet tai baisi knyga, skruzdžių kitoje šviesoje jūs nebematysite. Aš jus perspėjau. būkit atsargūs.