Skirtingai nuo žmonių, gyvūnai į sveikatą žiūri gerokai rimčiau nei žmonės. Netgi patys mažiausi vabalėliai, pavyzdžiui, skruzdės, suprato, kad nuo 1 susirgusio gali nukentėti visa kolonija. Dėl šios priežasties vabzdžiai kaip apsaugos priemonę seniai naudoja karantiną ir saviizoliaciją.
Gandai apie neįtikėtiną vabzdžių sąmoningumą mokslo pasaulyje sklandė jau seniai, tačiau pirmi patikimi įrodymai atsirado tik 2018 metais. Lozanos universiteto mokslininkai nusprendė patikrinti savo spėjimus naudodami juodasias sodo skruzdes (dar vadinamas Lasius Niger – tik mokslas, jokio rasizmo!). Jie 2200 skruzdžių iš 22 kolonijų ant nugaros priklijavo indivudualius kodus, pagal juos infraraudonųjų spindulių kameros fiksavo skruzdžių judėjimą. Jaučiat, pakvipo Orvelo realybe?
Skruzdėlynas – dalykas rimtas, bet visus jame esančius padarėlius galima skirstyti į 2 dalis: arba tu ieškai maisto (daugiausiai tai daro fiziškai stiprios skruzdės), arba tu rūpiniesi skruzdėlynu ir palikuonimis (tai daro statybininkai ir auklės). Gamtoje ligas į skruzdėlyną dažniausiai parneša maisto ieškotojai – jie laksto velniai žino kur ir ir su savimi parsineša velniai žino ką. Tik steriliose laboratorijose nebūna infekcijų. Būtent todėl didysis brolis – mokslininkas sumodeliavo situaciją, kurioje mažiesiems vargšeliams praverstų karantinas.
Žmonės niekuo dėtas skruzdes apipurškė grybeliu-parazitu (Metarhizium brunneum). Apsikrėtus šiuo grybeliu simptomai pasireiškia praėjus 2 dienoms. Grybelis, įsigavęs į skruzdės kūną pradeda skleisti sporas taip grasindamas viso skruzdėlyno egzistavimui. Jei sporų ore bus mažai, vabzdžiai išsiugdys imunitetą šitaip nugalėdami užkratą, jei daug – užsikrės visi. Kadangi skruzdės – socialūs vabzdžiai, rizika sunaikinti visą koloniją yra labai didelė.
Nustebsite, tačiau skruzdėms pavyko suvaldyti grybelio plitimą! Dar iki pasirodant pirmiesiems simptomams užkrėstuosius atskyrė taip, kad šie būtų toliau nuo skruzdėlyno. Dar daugiau, sergantieji, matyt, patys pajutę kažką negero, patys nustojo kontaktuoti su sveikais giminaičiais, ypač su motinėle ir lervutėmis besirūpinančiomis skruzdėmis.
Tuo infekcijos profilaktika nesibaigė. Pirmiausia, auklės kiek galėdamos giliau slėpė neįkainojamas lervutes, jas prižiūrėjo tik nedidelis auklių skaičius. Skruzdės-statybininkai dirbo ypatingos padėties režimu labai ribotoje teritorijoje, o užduotis, kurias anksčiau atlikdavo užkrėstos skruzdės paskirstė sveikosioms. Skruzdės dirbo vadovaudamosis geriausiomis komunizmo idėjomis – kiekvienam pagal sugebėjimus, amžių ir galimybes. Ir tai suveikė!
Tačiau mokslininkai šioje vietoje nesustojo. Tie monstrai norėdami būti tikri dėl eksperimento rezultatų, pasiėmę purškiklius ėmė terorizuoti skruzdėlynus. Po to, kai jie apikrėtė 10 % kolonijos, paaiškėjo, kad užkrėstieji patys izoliavosi nuo savo sveikųjų kolegų, o šie griežtai pasidalino likusiomis funkcijomis tarp savęs. Tokiu būdu jie išvengė poreikio išeiti iš skruzdėlyno. Galų gale infekcija iki auklių taip ir nenusigavo.
Iki dabar pat yra neaišku kaip šie padarėliai atpažįsta ligą ir kaip jie sugeba taip greitai į ją reaguoti. Bet kokiu atveju, išvados aiškios – netgi vabzdžiai yra sąmoningesni už kai kuriuos žmones!
Nepamirškite, jūs atsakingi ne tik už savo, bet ir už aplinkinių sveikatą. Saugokite save ir kitus!
Straipsnis verstas JM, šaltinis.
Aš žinojau, kad Kajus ne veltui susidomėjo skruzdėmis. Jos tikrai neeiliniai padarėliai❤️